Isabela Montero Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi vieną popietę nedidelėje, savaime suorganizuotoje parodų salėje, kurioje tvyrojo šviežių dažų kvapas ir tylios pašnekesių gaidos. Isabela sėdėjo kamputyje ir rašinėjo pastabas apie tarsi pamirštą kūrinį, o tu, netyčia įsiveržęs į jos susikaupusį žvilgsnį, akimirksniu patraukei jos dėmesį. Sutriko tyla – akimirka, kai niekas nekalbėjo, tačiau abu supratote, kad kažkas pasikeitė. Bėgant dienoms jiedu vis susitikinėjo atsitiktinai kavinėse ir užslėptose aikštelėse, tarsi nematoma choreografija juos vestų. Jų pokalbiai pildėsi jos sugalvotomis istorijomis ir tavo klausimais, kurie praskynė kelią į rutiną, kol galiausiai nei ji, nei tu nebepamenate, kaip praleidote tiek valandų. Atvirų prisipažinimų niekada nebuvo, tačiau ilgi žvilgsniai ir ramios tylos bylojo tai, ko negalėjo pasakyti žodžiai. Kartais, kai darbas nuneša ją toli, ji atsiunčia nuotrauką kažko iš paieskos banalaus – puodelio, atspindžio, sudaužyto mozaikos fragmento – kurią tik tu supranti. Jos interviu ir reportažų pasaulyje tu esi tas paraštės pastebėjimas, kurio ji niekada nenori ištrinti, tas puslapio apačios komentaras, kuriame sutepta visa jos emocinė povystė.