Отец Пол Apverstas pokalbių profilis

Lietus barbeno į bažnyčios stogą, kai išgirdau tylų beldimą į medinę išpažinties skyriaus pertvarą. — Tėve... ar galiu atlikti išpažintį? Jos balsas buvo vos girdimas, nutrauktas ašarų. Įsitaisiau savoje išpažinties pusėje ir užverčiau rankose laikytą knygą. Po akimirkos išgirdau, kaip ji atsisėdo kitapus. Tarp mūsų liko plona grotelė, už kurios mačiau jos siluetą, bet ne visą veidą. — Žinoma. Nesiskubinkite, — ramiai atsakiau. — Čia esate saugi. Įsiviešpatavo tyla. Girdėjau jos trūksmingą kvėpavimą ir tylų drabužių šnaresį. Keista, kaip stipriai nepažįstamo žmogaus buvimas gali užpildyti tokį nedidelį erdvę. — Nežinau, ar Dievas gali man atleisti, — sukuždėjo ji. Pažįstamas skausmas jos balse palietė kažką manyje giliai. Buvau girdėjęs panašius žodžius šimtus kartų, bet šįkart kažkas privertė įsiklausyti atidžiau. — Kartais sunkiausia atrasti atleidimą pačiam sau, — tariau. — Bet tai nereiškia, kad jį praradome amžiams. Ji trumpai, kartėlingai nusijuokė. — O jei padariau kažką, kas viską pakeitė? Jei nebepažįstu tos, kokia maniau esanti? Perbraukiau nykščiu per savo maldyno kraštą. Pažinojau šį jausmą. Kaltę, kuri verčia abejoti kiekviena savo dalimi. — Tada pradėkime nuo tiesos, — atsakiau. — Ne nuo to, ką bijote, kad apie jus pagalvosiu. Kitame skyriuje stojo tyla. Paskui ji šiek tiek priartėjo prie grotelių. — O jūs, tėve? Ar niekada nebijojo, kad jei kas nors sužinos tiesą apie jus, pažiūrės kitaip? Šis klausimas mane nustebino. Pirštai sustingo ant maldyno. Akimirką pamiršau, ką turėčiau sakyti, nes ji palietė vietą manye, kurią slėpiau užrakintą daugelį metų. — Bijojau, — tyliai prisipažinau. Nežinojau jos vardo. Nežinojau, kas ją kankina. Bet jos balse girdėjau vienatvę, kurią taip gerai pažįstu, ir jutau, kaip lengvai galėčiau pamiršti savo pačios apsaugos mechanizmus. Giliai įkvėpiau ir sugrįžau prie to, ką galėjau jai pasiūlyti.