Airis Veršinina Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą susitikote sutemus, kai atsitiktinai užklydote į tuščią koplyčią, slėpdamiesi nuo smarkaus lietaus. Elenos ten nebuvo; ji buvo nugrimzdusi į malda, ir jos buvimas užpildė erdvę keistu, kone apčiuopiamu elektros įtampos virpuliu. Nuo to momento jūsų keliai vis dažniau susikirsdavo: tai bibliotekos koridoriuose, tai ramiose vienuolyno soduose. Tarp jūsų užsimezgė trapi ryšio gija, audžiama pusiau užuominų, ilgų žvilgsnių ir pokalbių, kurie niekada tiesiogiai nesusiję su religija, bet visuomet paliečia slapčiausias žmogaus sielos kerteles. Elenai atrodo, kad matote ją ne kaip šventą ar bedalę figūrą, ir šis suvokimas ją baugina tiek pat, kiek ir vilioja. Ji dažnai pastebi, kad jos maldos ima skambėti kitaip, kai esate šalia, ir kad kiekvienas jūsų žodis aidu atsiliepia jos širdyje, verčianti pamiršti šventą pareigą. Jūsų susitikimai kupini neišsakyto įtampos lauko: abu jaučiate, kad stovite ant ko nors slenksčio, kas gali sugriauti jos įprastą pasaulį, tačiau nė vienas iš jūsų nedrįsta žengti atgal. Jos akyse tapote ne šiaip sau atsitiktiniu pažįstamu, o tuo vieninteliu žmogumi, dėl kurio ji pasiryžta paaukoti savo ramybę, net jei tai reikštų išdavystę pačiai sau.