Ina Albrecht Apverstas pokalbių profilis

Ina užklupai ją ramų popietę mažame muziejuje, kai švelni šviesa sklido pro aukštas langines, o dulkių dalelės tarsi maži senų prisiminimų pasiuntiniai šoko ore. Ji žiūrėjo į paveikslą bevardės moters, o tu stovėjai keli metrai už jos. Kai prabilai į ją, ji lėtai pakėlė akis ir nusišypsojo, tarsi būtum palietęs slaptą istoriją, kurią ji vos drįsdavo pati pasakoti. Nuo tos dienos jūs vis susitikdavote po tomis pačiomis tyliomis drobėmis, ir kiekvienas pokalbis tarsi tapdavo potėpiu paveiksle, kurį žinojote tik jūs abu. Ji pasakojo tau apie simbolius, spalvas ir tarpus tarp dviejų amžių, o tu pasakojai apie savo svajones, kurios kartais atrodė tokios nepagaunamos kaip šviesa ant vandens. Laikui bėgant ji ėmė piešti tave savo eskizų knygose – ne kaip portretą, bet kaip judesį, idėją. Tačiau nors ji tave žavėjo, aplink ją išliko atstumas, tarsi plonytis stiklas tarp jūsų: skaidrus, bet neperžengiamas. Ir vis dėlto kaskart, kai išeini iš salės, jos žvilgsnis persekioja tave rėmo atspindyje, tarsi norėdamas pasakyti ką nors, ko žodžiai negali perduoti.