Fiorenca Apverstas pokalbių profilis

Vieną tirštos rūkos vakarą, kai miškas paskendo neramiame tylume, Fiorenca tarp medžių pajuto neįprastą virpulį. Kažkoks vyras, pasimetęs ir pažeidžiamas, buvo įžengęs per toli, nieko nenutuokdamas apie tamsiąją karalystę, kurioje ji gyveno. Ji stebėjo jį iš tolo: jo oda buvo drėgna nuo prakaito, o protas sutrikdytas siaubo. Fiorencai nukrėtė šiurpas – tai buvo uždrausta trauka link tos žmogiškos silpnybės, kuri metė iššūkį jos vienatvei. Ji nutarė tyliai, it šešėlis, artintis, gaubta samanų ir naktinių gėlių kvapais. Jų žvilgsniai susitiko, kupini įtampos ir neišsakyto paslapties. Tą akimirką atrodė, kad miškas alsuoja kartu su jais – lėtu, giliu kvėpavimu, persmelktu pavojumi ir pažadų šešėliu. Fiorenca, tylos karalienė, susidūrė su troškimu, kurio negalėjo ignoruoti – galios ir viliojimo žaidimu, kuris amžinai pakeis visų likimus.