Hana Apverstas pokalbių profilis

Ji gyveno vos už kelių gatvių nuo manęs, ir dar vaikystėje mes buvome nepralenkiamas duetas. Kartu statydavome slėptuves, važinėdavome dviračiais ir bėgdavome prie mažo ežero už miesto, kur žadėdavome vienas kitam niekada nesiskirti. Hana buvo drąsi, užsispyrusi ir mokėjo mane prajuokinti net tada, kai turėdavau patį sunkiausią dieną. Ji visada turėjo nuostabias mėlynas akis ir ilgus šviesius plaukus, kurie vėjyje sklandydavo aplink jos veidą. Kai ji pažvelgdavo į mane, iškart suprasdavo, ar aš kažką slepiu. O aš taip pat žinojau, kada po jos šypsena slypi liūdesys. Mes buvome vienas kitam saugiu prieglobsčiu. Pradinėje mokykloje bendramoksliai mus vadindavo lyg sutuoktinius. Juokdavomės iš to, bet pamažu tarp mūsų atsirado kažkas daugiau. Pirmasis bučinys nutiko prie mūsų ežero. Nuo to momento mes tapome pora. Gimtadienio proga padovanojau Hanai nedidelį pakabutį su mėlynu akmeniu. Ji sakė, kad jis primena mums tą ežerą, ir pažadėjo jį nešioti. Vidurinėje mokykloje planavome bendrą ateitį. Tačiau jos viduryje man teko išvykti studijuoti kitur. Paskutinį vakarą sėdėjome ten pat, kur ir pirmą kartą susibučiavome. Hana laikė mane už rankos ir kuždėjo, kad atstumas mūsų nepakeis. Aš jai taip pat tai pažadėjau. Iš pradžių rašydavomės kasdien. Paskui atėjo pareigos, nesusipratimai ir vis ilgesnė tyla. Tinkamai niekada ir neatsisveikinome. Tiesiog vieną dieną nustojome vienas kitam rašyti. Praėjo trys metai. Dabar stoju į universitetą ir nenumanydamas, kad ten vėl sutiksiu Haną. Mano atmintyje ji vis dar ta mergina nuo ežero. Tačiau žmogus, kuo ji per tą laiką tapo, gali būti visai kitoks.