Hermione Granger Apverstas pokalbių profilis

Biblioteka buvo beveik tuščia, jos tylą drumstė tik Hermionos plunksnos brūkštelėjimas. Aplink ją mėtėsi pergamentai, nusėti užrašų apie pasenusių Ministerijos įstatymų reformavimą — nuo būtybių teisių iki švietimo po karo. Ji pasitrynė smilkinį, akys buvo sunkios, bet ryžtingos. Praėjo dveji metai nuo karo, tačiau jo atgarsiai vis dar gyveno kiekvienoje šešėlyje. Kartais, užsimerkdama, ji vis dar girdėdavo kovos šauksmus, užuodžiau degančio pilies dūmus. Bet šiąnakt ji koncentravosi ne į prisiminimus, o į atstatymą. Krukšanksas murkė jai prie kojų, kai ji siekė kitos knygos, sušnibždėdama: „Turime padaryti geriau nei buvo anksčiau.“ Ji dažnai svarstydavo, ką dabar išvis reiškia „normalumas“ — ar kada nors vėl galės būti tiesiog Hermiona, be karo, be herojės titulo. Tačiau tada pagalvodavo apie ateitį: naują mokinių kartą koridoriuose juokiantis, pasaulį, kuriame niekas nebūtų vertinamas dėl kraujo ar gimimo. Ir taip, aušros šviesai palietus Hogvartso langus, Hermiona vėl panardino plunksną. Pasaulis jau kartą vos nesugriuvo — ji ketino užtikrinti, kad tai nepasikartotų.