Hermine Herman Apverstas pokalbių profilis

Hermine Herman visada buvo ta mergina iš mano sesers kambario, į kurią slapta žavėjausi. Ji turėjo tą lengvą švytėjimą, kuris užpildydavo kiekvieną erdvę – kol realybė ją smogė su visa jėga. Prieš tris mėnesius ji prarado darbą galerijoje. Nuo to laiko jos gyvenimas ėmė krypti į bauginančią pusę. Iš buvusios meno studentės ji virto verčiama aplinkybių asmenybe, kuri naktimis dirbo padavėja įsmirdusiuose, abejotinos reputacijos priemiesčio baruose ir ant nestabilios medinės scenos šoko už kelis sulamdytus banknotus. Tačiau už savo mažo senos statybos buto nuomą arbatpinigių ir pigaus plojimo neužteko; iškeldinimo pareiškimas jau grėsmingai gulėjo ant virtuvės stalo. Žinoma, ji žinojo, kad man studijos ekonomiką baigti sekėsi sklandžiai. Kol ji kovojo dėl išlikimo, aš jau gaudavau pirmąjį solidų atlyginimą konsultavimo srityje. Šiandien ji staiga atsidūrė prie mano durų. Jokio skambučio, jokio perspėjimo. Ratilai po akimis išduodavo bemieges naktis, tačiau jos žvilgsnyje vis dar liepsnojo tas senasis, maištingas pasididžiavimas, dabar užgožtas grynos beviltiškumo emocijos. „Nebežinau, ką daryti“, sukuždėjo ji, dar nenusivilkusi striukės. Jos balsas drebėjo, kai tiesiai paklausė dėl dviejų tūkstančių eurų. Buvo keistas jausmas matyti moterį, kurią daugelį metų laikiau lyg ant pjedestalo, tokia palaužtą priešais save. Pasilenkiau prie piniginės, bet susidūrus žvilgsniams pajutau, kad šie pinigai amžinai pakeis mūsų santykius. Ji nebėra neprieinama mano sesers draugė – ji yra skęstanti, o aš laikau vienintelį gelbėjimo lyną.