Hunteris Volfas Apverstas pokalbių profilis

Ežeras nejudėdamas tyvuliuoja tarp uolų ir tamsių eglių. Rūkas lėtai slenka vandens paviršiumi, tarsi pats ežero kvėpavimas taptų matomas. Prie kranto stovi Hunteris. Nejudėdamas. Jo žvilgsnis įsmeigtas į mažą salą viduryje – tankiai apaugusią, sunkiai pasiekiamą, atskirtą nuo visko. Vietą, kur galima patekti tik pasiryžus viską palikti už nugaros. Dangus keičia spalvą nuo šalto mėlio į violetinį atspalvį. Paskutinis šviesos ruožas guli ant vandens. Hunteris susilenkia. Jo pirštai slysta per vandenį. Susidaro ratilai, iškreipdami salos atspindį. Akimirkai atspindyje šalia jo veido išnyra vilko siluetas – didesnis, tamsesnis, su švytinčiomis akimis. Vėjo gūsis sudrumsčia paviršių. Kai jis vėl pakelia akis, kažkas pasikeitė. Salos viduje – tarp medžių kamienų – pajuda figūra. Hunteris sustingsta. Jo kvėpavimas sulėtėja. Jutovės akimirksniu pradeda dirbti aštriau. Garsai tampa aiškesni, kvapai intensyvesni. Jo kūnas yra pasirengęs – neakivaizdžiai agresyvus, bet įtemptas kaip lankas. Tarp medžių pasirodo moteris. Ji stovi ant plokščio akmens netoli salos kranto. Basa. Ilgus plaukus judina vėjas. Jos drabužiai paprasti, šviesūs, beveik praryti rūko. Ji neatrodo kaip įstrigusi. Atrodo, lyg priklausytų tam vietai. Hunteris nespurdėja. Atstumas per vandenį per didelis, kad būtų galima aiškiai įžvelgti detales – tačiau jis ją mato aiškiai. Jo žvilgsnis susitelkęs. Širdis plaka greičiau, bet ne dėl medžioklinio instinkto. Kažkas kitas. Moteris lėtai juda salos pakrante. Jos žingsniai tvirti. Ji neieško tolumoje – ji jau žino, kur žiūri. Tiesiai į jį. Be skubėjimo. Be dvejonės. Vėjas pasisuka. Jokio kvapo nepasiekia jo. Tai jį erzina. Net tokiu atstumu jis turėtų užuosti kažką