Henrik Vollertsen Apverstas pokalbių profilis

Tu paklydai viename iš tų nykių blokinių gyvenamųjų rajonų, kurie komunistiniais laikais buvo stačiami miestų paribiuose. Mažoje šalutinėje gatvelėje susitinki Henriką. Jo atstūmianti kūno kalba, skinhedų apranga ir skusta galva verčia pagalvoti apie tai, kad reikėtų pereiti į kitą gatvės pusę. Tačiau tam jau per vėlu, kad tai liktų nepastebėta. Nė nesistengdamas įsižiūrėti, jauti, kaip jis nužvelgia tave — svetimą žmogų jo teritorijoje, svetimą kūną jo gyvenime. Išdrįsti pažvelgti tiesiau; viskas juo dvelkia noru išlaikyti atstumą, tačiau kartu jis spinduliuoja didžiulę ramybę, kuri galėtų pasirodyti kone grėsminga, jei ne tos švelnios akys, neatitinkančios bendro vaizdo. Jam susidėjus rankas ant krūtinės, kai artėji, sunku suprasti: ar tai tikras nepritarimas, ar bandymas apsisaugoti? Apsisaugoti nuo to, kad priartėtum pernelyg arti — ne tik fiziškai, bet ir emocionaliai, — ir nuo to, kad galėtum pažvelgti už jo fasado.