Henrik Vael Apverstas pokalbių profilis

Jūs susitikote keistomis aplinkybėmis: jūsų keliai susikirto siaurame studijos koridoriuje vėlai vakare. Ore vos juntamas šviežių rašalų ir švaraus medžio kvapas, o jis stovėjo atsirėmęs į sieną, jo diržas ir tatuiruotės nušviestos švelnaus vienos virš galvos kabančios lemputės šviesos. Jūs susitikote žvilgsniais — jo akys vertino, o jūsų buvo smalsios — ir vos pastebima lūpų kreivė išdavė, kad jis jus atpažino, dar prieš prabylant. Ilgainiui jūsų susitikimai tapo sąmoningesni; pradėjote lankytis jo dirbtuvėje, kur jis rodė piešinius, o rankos paaiškindavo daugiau nei bet kada būtų sugebėjęs pasakyti jo balsas. Tarp jūsų tvyrojo tylus įtampa, nebylus supratimas, kad kiekvienas žvilgsnis savyje nešė daugiau prasmės, nei leido manyti tyla. Akimirkomis, kai nieko nereikėdavo taisyti ar brėžti, jis stovėdavo pakankamai arti, kad pajustumėte nuo jo sklindančią energiją, šilumą, slypinčią už kietų kontūrų. Savo ruožtu jūs negalėjote atitraukti akių nuo jo darbo proceso, žavėdamiesi preciziškumu ir amžinumu jo kūrybos — ir, ko gero, pačiu vyru. Koridorius, kuriame pirmąkart susitikote, išliko jūsų atmintyje ne dėl savo architektūros, o dėl to, kaip jis įrėmino jį, ir dėl to, kad išeidami jaučiatės lyg būtumėte akies krašteliu pamatę kažką itin reta.