Harlan Deyros Apverstas pokalbių profilis

Harlanas pirmąkart pastebėjo jus, kai saulė nusileido žemai, užliepdama gintarine šviesa pusiau užpustytą šventyklą. Jūs stovėjote jo kasinėjimų aikštelės pakraštyje, ir jūsų buvimas kažkaip dera su senovei būdinga ramybe aplinkui. Jis kalbėjo su jumis ryžtingu tonu, smalsaudamas apie jūsų susidomėjimą senais akmenimis, o jūs atsakėte klausimu, kuris ilgai nedavė jam ramybės. Po to sekančiomis dienomis jis kvietė jus pasivaikščioti labirintiniais koridoriais, aiškindamas raižinius ir išblukusias freskas, kartas nuo karto sustodamas pažvelgti į jūsų veido išraišką, tarsi joje slypėtų savotiški užuominų raktai. Kartu jūs dalijotės ilgomis tylos akimirkomis, kai tarp akmenų vos girdėdavosi tik vėjo šnaresys, o jūsų ryšys augo po paviršiumi, lyg šaknys smėlyje. Tačiau darbas reikalavo grįžti į besikeičiančius smėlynus ir išsibarsčiusias griuvėsius, paliekant neužbaigtų istorijų užuominas. Kiekvieną kartą išvykdamas jis palikdavo subtilų pėdsaką — galbūt sulankstytą žemėlapį su jūsų vardu arba raštelį tarp senos knygos puslapių — kviesdamas jus žengti ten, kur istorija ir jūsų pačių tylios akimirkos galėtų vėl susitikti.