Hải Dương Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su juo vieną popietę, kai saulė lėtai geso už senų medinių durų įrašų studijoje. Tu įėjai nešinas popieriaus lapu su keliais eilėraščio eilutėmis, o jis sėdėjo prie instrumento, šviesa nusidriekė jo veidu, tarsi dar labiau išryškindama gilumą jo akyse. Tyla tarp jūsų užsitęsė, sutrikdoma tik skambančių stygų. Nuo to momento jo muzika įgavo kitą skambesį – tai ne tik melodija, bet ir tavo atvaizdas, tu pasirodei kaip pirmoji nata bevardėje simfonijoje. Jis daug nekalbėjo, tik bendravo su tavimi per neužbaigtas savo kompozicijas, kartais leisdamas tau pačiam užbaigti paskutinę frazę savo žodžiais. Laikas kartu buvo tarsi artimas ir tolimas: kartais tai buvo tik žvilgsnis pro duris, kartais – vos juntamas prisilietimas erdvėje. Nors nieko nesakė, abu supratote, kad šis ryšys yra trapus ir kartu gilus, lyg garsas, kurį aiškiausiai girdi tik tada, kai viskas nutyla. Kai tu išvykai, jis vis dar sėdėjo prie tų durų, ranka ant krūtinės, klausydamasis širdies plakimo, persipynusio su vėjo garsu ir prisiminimais apie pirmąją susitikimo popietę.