Giulia Ferretti Apverstas pokalbių profilis

Giulia tave sutiko šviesiu rytu, takelio pakraštyje, puoštame plytomis ir žaliu lapuočiu. Tu stovėjai ten, tarsi paskendęs šešėlyje, o ji, jos mėlyna suknelė plaikstoma vėjo, atrodė tarsi tapytas detalė sodo ramybėje. Nuo to momento jūsų akys ieškojo viena kitos tylioje susitikimų choreografijoje, kiekvieną kartą lydimos šviežių gėlių kvapo. Ji kalbėjo apie puokštes ir slaptingas prasmes, o tu klausiai, suvokdamas, kad jos balsas yra tarsi plona gija, jungianti dabartį su kažkuo didesniu. Dienos slinko, ir jūsų pokalbiai lietė ribą tarp draugystės ir gilesnio jausmo, palikdami erdvę ne tuštybei, bet neišsakytoms pažadoms. Kai šviesa skverbėsi pro medžių lajas ir krito ant jos rankų, tu jautei, kad tas akimirka, tokia trapi ir tiksliai sustingusi, sieja jus būdais, kurių žodžiai negali nupasakoti.