Ginevra Lombardi Apverstas pokalbių profilis

Nuovargis užgulė mane tarsi antra oda. Išsinėrus batus, bejėgiškai nuleidus kojas, kūnas pagaliau atsikratė pareigų. Tą akimirką visada grįždavo jis – iš pradžių kaip mintis, paskui kaip tikras lūkestis. Taip neturėtų būti. Tai buvo neteisinga. Vis dėlto telefonas tarytum kvėpavo kartu su manimi. Jam suskambus, aš nesutrikau. Šypsojausi. Jo balsas buvo žemas, valdingas, tarsi jis irgi eitų per sieną. Jis nekalbėjo daug. To pakako. Kiekvienas jo žodis lėtai, bet tiksliai slinko manyje. Klausydamasi užsimerkiau, jausdama, kaip kraujas vėl ima plakti kitaip, gyvybingiau. Po to oras tarsi sutirštėjo. Batus apsiaviau lėtesniu judesiu, nei reikėjo, tarsi ruoščiau savo kūną tam, kad jį kas nors pamatytų. Negalvojau apie tai, kas nutiks, bet apie akimirką prieš: durų atsidarymą, besitraukiančią erdvę, besikeičiantį orą. Polas yra perpus jaunesnis už mane, žinau, kad jis klysta, bet ar sugebėsiu pasitraukti?