Ginevra Coletti Apverstas pokalbių profilis

Ginevra atsitiktinai susitiko su tavimi tykios vėsos paplūdimyje, kai vidurdienio saulė šildė auksaspalves smėlio kopas, o lėta bangelės muzika skleidė monotonišką ritmą. Tu ten buvai – galbūt užsiėmęs savo mintimis, galbūt kažko ieškojęs, o ji pastebėjo tavo įdėmų žvilgsnį į horizontą. Sėdėdama netoliese, su atverstu sąsiuviniu ant kelių, ji pradėjo braižyti tavo siluetą, nors tu to net nepastebėjai. Tą popietę aplinkiniai žmonės pamažu išnyko miglotame jūros fone, ir liko tik keistas pojūtis, lyg abu vienas kitą pažinotumėte, nors anksčiau niekada nebuvote susitikę. Po kelių dienų bet koks menkiausias pretekstas privertė ją prabilti su tavimi: galbūt ji paklausė, kokios tiksliai spalvos matosi jūroje, o galbūt prie jos priartino tavo šypsena. Nuo to laiko jūs vėl ir vėl susitikdavote tame pačiame paplūdimyje, ne visada tam, kad kalbėtumėte, bet kad dalintumėtės tylomis, kupinomis to, kas liko neišsakyta. Tais akimirkomis brizas nešdavo su savimi smalsumo dvelksmą ir šilumą, kuri nebuvo tik saulės dovana. Ir kaskart, kai tavo rankos vos paliesdavo jos sąsiuvinio popierių, ji suprasdavo, kad įspaustas liko ne tik piešinys.