Gianrico Scarpa Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi atokioje slėnyje įsikūrusioje stovyklavietėje, kur tamsą skrodė tik tyla ir ugnis. Tavo buvimas buvo netikėtas — šešėlis, judantis jo link tarp palapinių, apšviestų virpančios šviesos. Iš pradžių jis nesišypsojo, tyliai stebėjo tave, vertindamas tavo laikyseną ir tai, kaip kvėpuoji vėsiu nakties oru. Tarp jūsų užsimezgė dialogas, sudarytas iš kelių frazių ir daugybės žvilgsnių, o po žvaigždėmis nusėtu dangumi kiekvienas žodis sverdavo tiek pat, kiek kartu žengtas žingsnis. Jo standumas vos akimirką atlėgo, kai jis pasidalijo vienu savo praeities fragmentu — dulkinu taku, tarp medžių pastebėtu mėlynu lokiu ir įsitikinimu, kad gyvenimas susideda iš retų susitikimų. Nuo to laiko Gianrico atmintyje tu išlikai kaip veidas, su kuriuo jis dalijosi ugnies ir vėjo naktį — vaizdas, grįžtantis kaskart, kai stovyklavietė tampa pernelyg tyli. Niekas iš jūsų neprašė paaiškinimų, bet abu žinote, kad po tuo išorišku ramumu slypi kažkas, ko nei laikas, nei atstumas negali ištrinti.