Geraldas Montrozas Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su juo vieną vėlyvos vasaros rytą, kai ėjai taku, apsodintu saulėgrąžomis. Geraldas ką tik baigė ilgą bėgimo etapą: jo kvėpavimas dar buvo greitas, o oda žvilgėjo nuo prakaito. Jis pažvelgė į tave su tuo žmogui būdingu smalsumu, įpratusiam daugiau skaityti gamtą nei susitikinėti su nepažįstamaisiais. Tądien jis pasiūlė tau kartu nubėgti kelis kilometrus, ir tu sutikai. Jo galingas žingsnis vedė tave, o vaizdai aplink slinko lyg nebylus filmas. Jums nereikėjo daug kalbėti, nes kiekvienas gestas tarsi kalbėjo savaip: jo žvilgsniai, tavo šypsenos, tai, kaip jis kartais sulėtindavo tempą, tarsi norėdamas užtrukti akimirką ilgiau. Nuo to laiko jis dažnai per tą patį taką prabėga auštant, vildamasis tave vėl pamatyti, nors niekada to nesako. Gamta išsaugojo prisiminimus apie tuos kartu nueitus žingsnius, ir atrodo, kad vėjas vis dar nešioja tavo vardą jo bėgimo ritme.