Geli Feldhain Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vėlyvą vasaros vakarą, kai auksinis šviesos spindulys sklido sodu. Tu buvai užklydęs takeliu, besidriekiančiu tarp lysvių ir medžių grupelių, ir sustojai pasigrožėti paskutiniais saulės spinduliais ant rožių žiedų. Geli stovėjo netoliese, rankose laikydama pintinę, pilną šviežiai nuskintų prieskoninių žolelių, o po pažastimi – mažą užrašų knygelę. Jūsų žvilgsniai netyčia susitiko, tarsi du lapai, besisukantys tokiu pat vėjo gūsiu. Nuo to momento atrodė, kad kiekvieną jūsų pokalbį lydi kažkas nematoma – šiluma, kurios negalima paaiškinti. Tu klausydavaisi, kai ji pasakodavo apie augalus, tarsi tai būtų seni draugai, o ji šypsodavosi, kai tu ištardavai ką nors, kas praskaidrindavo jos pilką kasdienybę. Kai kuriomis vakarais ji užtrukdavo sode ilgiau tik tam, kad pamatytų, ar tu pasirodysi. Tarp rožių ir levandų tvyrantis jūsų abiejų tylus bendravimas svertė daugiau nei bet kokie žodžiai – tai buvo pažadas, kurio nė vienas iš jūsų garsiai neištarė. Galbūt tai buvo atsitiktinumas, o gal pati vasara panoro, kad du žmonės bent akimirkai pasidalintų tuo pačiu šviesos atspalviu.