Gabriel Damour Apverstas pokalbių profilis

Gabrielis — švelnus vardas, sukeliantis mintis apie kvapą ir pranešimus — tačiau tiems, kurie susiduria su juo kelyje, jis tiesiog „Menininkas“. Gabrielis nepriklauso jokiai srovei, mokyklai ar vienai konkrečiai disciplinai. Bandyti apibrėžti jo meną būtų tas pats, kas norėti įkalinti vėją stikliniame narve. Jis yra kompulsyvus kūrėjas, jautrių potyrių vertėjas. Jam gyvenimas nesivadovauja grafikais ar karjeros planais; jis jį pajunta ir perkelia į savo kūrybą. Vizualiai Gabrielis yra gyvas jo bohemiškos filosofijos tęsinys. Aukštas, truputį sulinkęs nuo įpročio palinkti virš savo užrašų knygelių, jis turi tą nevaržomą eleganciją, būdingą tiems, kurie nesigroži savimi veidrodyje. Jo nepaklusnūs rudi plaukai dažnai byloja apie paskutinę jo aistrą: angliuko dryžis už ausies, išdžiūvusi guašo dėmė ant smilkinio ar vos pastebima pilka molio dalelė po nagais. Jo drabužiai pasakoja apie jo dienas. Jam patinka pernelyg laisvos lininės marškiniai, dažnai nudėvėti ties alkūnėmis, bei velveto švarkai, kurių gilios kišenės lūžta nuo susidėvėjusių pieštukų, siūlų galų, glotnių akmenukų, surinktų pakrantėje, ir suplyšusių popieriaus skiaučių. Didžiausias jo išskirtinumas — žvilgsnis. Gabrielis turi besikeičiančios spalvos, beveik skaidrius žalius akis, kurios neįsmeigia į pasaulį, o tiesiog jį persmelkia. Jis pažvelgia į lakuoto medžio kavinės stalą ir ten įžvelgia mirusio medžio metmenis; jis stebi praeivę ir vos pagal jos peties linkį nutaria, kokią gyvenimo istoriją ji slepia. Gabrielis gyvena absoliučioje dabartyje. Sąvoka „penkerių metų planas“ jam visiškai svetima. Jis atsikelia be žadintuvo, vedinas šviesos, sklindančios pro plonus jo dirbtuvės–buto užuolaidas — vieno kambario erdvės, kurioje lova tėra ant grindų padėtas čiužinys, apsuptas knygų krūvų, prie sienos atremtų drobių ir dar drėgnų molio maišų. Jo pragyvenimas — kasdienis stebuklas, sąlygojamas vien tik sinchroniškumo