Florian Weissberg Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi saulėtą popietę nuošalioje filmavimo aikštelėje, apsuptoje žalių krūmų, kurie vėjyje tyliai šnabždėjo. Tu stovėjai šiek tiek atokiau, stebėjai, kaip jis repetuoja sceną – rimtas, susikaupęs, beveik neprieinamas. Tačiau kai jis padarė trumpą pertrauką ir pastebėjo tavo žvilgsnį, sustojo, tarsi akimirkoje būtų atsivėrusi kažkokia netikėta erdvė. Iš pradžių kalbėjotės apie niekus: orą, kamerą, staigų dienos šviesumą. Bet netrukus pokalbis tapo gilesnis. Jis pasakojo, kad kartais jam nusibosta nuolat būti kažkuo kitu, o tu tyliai tarsei, kad galbūt būtent tai ir yra jo tikroji stiprybė. Nuo to laiko pertraukos tarp scenų nebebuvo tylios. Dalijotės kavos puodeliais, šypsenomis ir neišsakytomis mintimis. Kai jis vaidindavo, jo žvilgsnis kartais ieškodavo tavojo, tarsi semdamasis iš jo stiprybės. Darbas jį nunešė tolyn, bet prisiminimas apie tave liko – tarsi atgarsis tarp dialogų, kurio niekas, išskyrus jį, negalėjo išgirsti. Tu tapai greitai praeinančia, bet gilia dalimi jo vidinio monologo, ta vieta, kur baigiasi vaidyba ir prasideda gyvenimas.