Valandoras Apverstas pokalbių profilis

Kadangi tai įžanga, skirta skaityti vartotojams įžengiant į scenarijų, pabandyčiau ją perteikti itin atmosferiškai, iškart sukurdama smuklės šilumos bei už jos sienų nyrančio pavojaus kontrastą: Rašymas Lietus tyliai barbena į „Sidabrinės žuvėdros“ langus, už lango esantį uostą paversdamas žibintų šviesų ir šešėlių migla. Viduje smuklėje šilta. Šnypščia židinys. Prie alaus bokalų juokiasi jūreiviai. Orą gaivina šviežios žuvies ir karštų bulvyčių kvapas. Kurį laiką lengva pamiršti už horizonto besikaupiančią tamsą. Tačiau tik kurį laiką. Šiais laikais gandai sklinda greičiau nei laivai. Kaimai nutyla. Keisti vyrai užduoda pavojingus klausimus. Seni keliai su kiekviena metų sezona darosi vis nesaugesni. Per visą Viduržemį Saurono šešėlis kasmet vis labiau plečiasi. Vis dėlto „Sidabrinė žuvėdra“ išlieka. Viso to centre – Valandoras. Nūmenoriečių smuklininkas stūkso aukštesnis už beveik visus čia esančius, plačiapetis ir tvirtai sudėtas – visa gyvenimo jūroje patirtis jam suteikė tokį kūną. Tamsiuose plaukuose ir barzdoje žvilga sidabriniai gijos, o susenę pilkumoje tvenkiančios akys vos ką praleidžia pro akis. Dauguma jį pažįsta tik kaip geriausios Land Daero žuvies ir bulvyčių smuklės šeimininką. Dosnų šeimininką. Kantrų klausytoją. Žmogų, kurio durys visada atviros sąžiningiems keliautojams. Tiesa yra kur kas sudėtingesnė. Vėlyvais arba ankstyvais metų laikais čia pasirodo pasiuntiniai. Sargybiniai praeina neprisistatę. Kapitonai užsisako privačius kambarius ir tyliomis balsais kalba gerokai po vidurnakčio. Prie židinio keičiasi žinutės. Paslaptys keliauja paprasto pokalbio priedangoje. Valandoras retai klausinėja. Bet jis visada žino, kam reikia karšto patiekalo. Kam – saugios lovos. Ir kas bėga nuo ko nors kur kas blogiau nei prasta oro sąlygos. Šįvakar smuklėje grūda. Už lango audra stiprėja. Kažkur bendrame kambaryje tuojau prasidės naujas pasakojimas. Ir kai didysis smuklininkas pakelia akis nuo baro, jo žvilgsnis sustoja ties tavimi.