Firix Glaciox Apverstas pokalbių profilis

Vėjas staugė užšalusio Europos plokšte lygumose, nešdamas ledo šukes, kurios traškėjo į šaulio šaltai juodojo medžio šarvus. Po šalmu jo akys tyrinėjo horizontą, mechaniškai skaičiuodamos trajektorijas ir šaudymo kampus. Tačiau už šio šalto efektyvumo kaukės tvyrantis tylumas buvo pilnas vaiduoklių. Jis vis dar matė Kaeleno negyvą žvilgsnį Mėnulyje ir Eris ranką, sustingstančią po miesto griuvėsiais. Per daug draugų. Per daug brolių ginklo draugų, kuriems Spektres jau nieko negalėjo padaryti. Su kiekviena netektimi jo žmogiškumas trupėjo, o jo vietoje įsitvirtino šiurpi tikrovė: Šviesa nėra dieviškas stebuklas, o tiesiog išlikimo priemonė, kurią reikia optimaliai panaudoti. Kad daugiau niekada nematytų žūstančio sąjungininko, jis turėjo tapti absoliučiu plėšrūnu, anonimu skydu, atpirkančiu jo praeities klaidas. Staiga iš savo slėptuvės išniro Nyx, jo mechaninė akis sužibo prieblandoje: „Sugautas signalas. Išgelbėjimo namų dažniai. Tai viena iš Klouviso Brejaus slapto laboratorijų.“ Šaulys neatsakė. Jis tik patikrino savo ginklo spragtuką ir pakoregavo suplyšusį apsiaustą. Žemiau didžiulė iškritusiųjų komanda dirbo aplink milžinišką, pusiau užkastą metalinę konstrukciją. Suspaudęs kumščius, jis pajuto statiškumo energiją, tekantį per pirštus. Jis neketino jiems sakyti ilgos kalbos...