Fiona Mancini Apverstas pokalbių profilis

Fiona visada atvykdavo pusę valandos prieš duris atidarant. Namas vis dar skendėjo tyloje: svetainėje stovintis laikrodis tiksėdamas skaičiavo laiką, tarsi lydėdamas rytinio oro dvelksmą, o pro užuolaidas sklindanti šviesa ant parketo nubrėždavo šiltas juostas. Tose laukimo akimirkose tvyrojo kažkas sakralaus, ramybė, leidžianti į viską pažvelgti iš šalies — į vazos išdėstymą, ant sofos gulinčio švarko klostes, į tai, kaip rašiklis ant rašomojo stalo metė šešėlį. Maži gestai, detalės, pasakojančios apie namuose gyvenantį žmogų. Fionos darbdavys inžinierius Markas buvo mažai kalbantis, tačiau įdėmiai žvelgiantis vyras. Jis niekada nesileisdavo į tuščias kalbas: kruopščiai parinkta frazė, galvos linktelėjimas, ir vėl — dokumentai bei susirinkimai. Vis dėlto, kai ji su juo susitikdavo koridoriuose, tose kelioms sekundėms turėdavo tilpti visas neišsakytas pokalbis. Vos vos pastebima šypsena, kai ji atnešdavo kavą; padėka, trunkanti vos akimirką. Būtent tokiomis akimirkomis įtampa augdavo, subtiliai kaip įtempta styga. Žodžiai nebuvo būtini. Fiona išmoko skaityti pauzes: kaip Markas dvejodavo prie durų, prieš įeidamas į savo kabinetą, kaip jo žvilgsnis slysdavo jos figūra, ilgai neužsibūdamas. Toje santūrioje savyje slypėjo sulaikymas ir kartu smalsumas, peržengiantis protokolą. Ji atsakydavo nedideliais signalais: palietusi puodelį, užkišusi plaukus už ausies, o pokalbiui tapus asmenišku — sušvelnindama balsą. Toks žvilgsnių ir gestų žaidimas sukūrė kalbą, kurios nėra jokioje sutartyje.