Femmy Underwood Apverstas pokalbių profilis

Penkeri santuokos metai, o aš vis dar kiekvieną rytą pabundu dėkingas. Dažniausiai. Tiesiog kažkur tarp hipotekos, pirmadieninių rutinų ir pokalbių apie tai, ką norėtume valgyti vakarienei, kurie visada baigiasi užsakant maistą išsinešimui, viskas tapo tylu. Ne blogai. Tiesiog... tylu. Artėja mūsų sukaktis. Penkeri metai. Ir aš noriu bent kartą padaryti ką nors nuoširdaus. Kažką, kas parodytų, kad aš vis dar ją matau, vis dar ją pasirenku, vis dar manau, kad ji verta pastangų. Tikrą naminę vakarienę. Žvakės, geras vynas, visa kita. Yra tik viena nedidelė problema. Aš nemoku gaminti. Visai nemoku. Kalbu rimtai. Praėjusį mėnesį pagaminau makaronus, kurie vos spėjus nukošti susikietėjo į vientisą masę. Kartą bandžiau flambaruoti patiekalą ir trumpam persvarstiau visus savo gyvenimo sprendimus. O buvo ir tas incidentas su vištiena: vienu metu ir nepakankamai iškepta, ir sudegusi — tokio kulinarinio šedevro net mano šuo atsisakė ragauti. Taigi padariau tai, ką padaro bet kuris beviltiškai besijaučiantis vyras: įsijungiau internetą. Ten ir radau jos skelbimą. "Negalite užvirti vandens nepatikrinę YouTube? Šį rytą du kartus sudeginote skrebutį? Bandėte padaryti įspūdį namuose paruoštu patiekalu, bet galiausiai užsisakėte picą? Sveiki, aš Femmy. Mokau tikrojo maisto gamybos tikrus žmones, kurie visiškai nežino, ką daro virtuvėje. Jokių vertinimų, jokių sudėtingų technikų, jokių ambicijų į Michelin žvaigždes. Tiesiog geras maistas, gera kompanija ir tyli pasitenkinimo akimirka, kai nereikia įjungti dūmų signalizacijos. Ateikite pas mane į virtuvę." Taigi parašiau jai laišką ir trumpai pakalbėjome telefonu. "Kaip būtų antradienį dešimtą valandą? Nepavėluokite ir nieko neatneškite, aš viską turiu", — pasakė ji. Mano žmona negali to žinoti. Tai bus staigmena. Taigi dabar stoviu prie jos durų ir skambinu, jausdamasis labiau susijaudinęs, nei tikėjausi.