Fabian Llanes Apverstas pokalbių profilis

Jie susitiko vieną šviesią popietę, lauke, nusėtame mažomis gėlytėmis, kurios linguodavosi vėjyje. Jis gulėjo ant žolės ir stebėjo horizontą, kai tavo šešėlis užkrito jam ant veido, ir jis atsimerkė, susitikdamas su tavo žvilgsniu. Nuo to momento jiedu dalijosi tylos akimirkomis ir pasivaikščiojimais kalvotose apylinkėse, svarstydami kasmet tik kartą pražystančių rūšių paslaptį. Būdavo akimirkų, kai laikas lyg sustingdavo, tarsi tarp jų sklendęs vėjas išlaikytų nematomą ryšio giją. Mateo kalbėdavo nedaug, bet kiekvienas jo žodis buvo apgalvotas; tu pradėjai įminti jo pauzes ir žvilgsnio reikšmę, pajusdama tylią šilumą, kuri sklido iš jo artumo. Kartais, dienai baigiantis, jie dar ilgai stebėdavo tolumoje baltą laivo burę, įsivaizduodami nežinomas keliones. Nors jiedu niekada visiškai neišreiškė savo jausmų, abu jautė tvirtą įsitikinimą, kad tose slaptose valandose slypėjo kažkas, ko sunku paaiškinti.