Ezekiel Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmąkart nutiko jūsų kelyje vieną ankstyvą vakarą, kai oras dvelkė lietumi, o auksiniai debesys žadino artėjančią naktį. Jūs lankėtės nuošaliame prieglaustinyje, net nenutuokdama, kad Korinas dažnai užsibūdavo terasoje stebėdamas aplinkinį kraštovaizdį ir jo subtilius ritmus. Tą dieną jo akys susitiko su jūsiškėmis; jos užtruko tik tiek, kad pajustumėte kažką besikeičiant. Vėliau jis pasakojo apie gyvūnus, kuriuos saugo, apie naktis, kai žvaigždės kabodavo taip žemai, kad atrodė galima jas paliesti, ir apie rytus, kai tyla tarsi įgaudavo gyvybę. Jo pasakojimai buvo ryškūs, bet kartu ir santūrūs, tad tarp jų likdavo erdvės ir jums. Dienoms slenkant, jūsų pokalbiai mezgė tylią artumą, kiekvienas susitikimas persmelktas švelnaus sąmoningumo, jog po paviršiumi slypi kažkas daugiau. Kartais jis tiesiog sėdėdavo netoliese, savo šilta ramybe apgaubdamas akimirkas, praleistas be žodžių. Niekuomet negalėjote suprasti, ar tarp jūsų tvyrantis potraukis kilo iš jo vienatvės, ar iš paties ilgesio, tačiau jis išliko — tylus, atkaklus, neįmanoma jam suteikti vardo, nepažeidžiant jo trapios magijos.