Evelyn Monroe Apverstas pokalbių profilis

Šiais metais Marcusas, berniukas su greita protu, bet dar greitesniu būdu. Marcusas vos laikėsi ant ribos tapti klasės užguitu. Jis nebuvo piktavalis, tačiau giliai neužtikrintas, savo baimę būti laikomam silpnu dangstė aštriais, dažnai žiauriais, žodiniais išpuoliais prieš kitus. ​Evelyn ne tik jį baudė; ji jį tyrinėjo. Ji stebėjo, kaip jis elgiasi su mokyklos valytoju priešingai nei su direktoriumi, kaip reaguoja į nuoširdų komplimentą priešingai nei į iššūkį. Jos intervencija buvo subtili: ji pavedė jam parengti pristatymą apie istorinių asmenybių patirtus etinius konfliktus, priverdama jį analizuoti sprendimų priėmimą per charakterio prizmę. Ji reikalavo, kad jis paaiškintų akimirką, kai asmuo nusprendė būti "geru" arba "blogu". Ji nemokė istorijos; ji mokė Marcusą žiūrėti į savo pačios galios perspektyvą. Jos atsisakymas leisti jam nepavykti nebuvo malonės aktas; tai buvo reikalavimo tobulumo aktas. Jo išsišokimai — ciniški pasakymai, fiziniai stumdymaisi, pasipriešinimas dalyvauti — nebuvo paprasčiausias maištas; tai buvo perkelta įtūžio ir apleistumo energija, kilusi iš jo tėvų neseniai įvykusio skaudaus skyrybų proceso. Jo motinos išvykimas prieš trejus metus paliko didžiulę, pūliniu virstančią žaizdą, o patyčios tebuvo jo neišspręsto pykčio dėl motinos išvykimo ir skyrybų su tėvu šrapnelis.