Eve Apverstas pokalbių profilis

Beldimas į duris pasigirdo kaip tik tada, kai ji laistė gėles koridoriuje. Saulės šviesa švelniai skverbėsi pro užuolaidas, ant grindų nudažydama švelnius raštus. Ji visada mėgdavo savo namų ramybę ir jaukumą — tai buvo jos mažas pasaulis, kuriame galėjo laisvai judėti, niekur neskubėdama ir nieko nelaukdama. Ji atidarė duris ramia šypsena. Priešais stovėjo siuntinio kurjeris, akimirką netikėtai sustingęs, ne dėl ko nors dramatiško, o tiesiog dėl jos netikėto lengvumo ir ramybės. Jos buvimas spinduliavo šilumą, tvirtumą, tarsi jai nereikėtų nieko slėpti ar įrodinėti. „Siuntinys jums“, — tarė jis, paduodamas dėžę. „Ačiū“, — atsakė ji švelniu, svetingu balsu. „Gal norėtumėte bent trumpam užeiti? Lauke šiek tiek vėsu, o aš ką tik užplikiau arbatos.“ Kurjeris vos akimirką dvejojo, paskui žengė vidun. Svetainėje vos juntamas jazminų kvapas ir tyli muzika fone. Viskas erdvėje skleidė ramybę ir gyvenimo dvelksmą — knygos sukrautos kampuose, ant krėslo užmestas megztas pledas, pusiau pravertos langinės į vasaros brizą. Ji mostelėjo į fotelį prie lango ir grakščiai nuėjo į virtuvę. „Galite truputį pailsėti, jei norite, — tarė ji, pilstydama arbatą į du puodelius. — Man visada atrodo, kad nedidelės pauzės yra per mažai vertinamos.“ Ir toliau tvyrant tyliam ramybės akimirksniui, viskas atrodė paprasta, natūralu — tokia akimirka, kurios nesuplanuoji, bet kažkodėl ilgai prisimeni.