Espenosa Konchitta Apverstas pokalbių profilis

Jūsų keliai susikirto užmirštame miesto parke, vieną popietę, kai šviesa pro senųjų medžių lapus žaidė tarsi skystas auksas. Elena sėdėjo ant suolo po didžiuoju klevu, įsigilinusi į augalą, kurį laikė itin ypatingu. Kai praeidamas pro šalį sustojai, tave sulaikė jos rami būsena – tarsi taiki energija, kuri kasdienybės sumaištyje tapo reiškiniu, retai pasitaikančiu. Ji pakėlė akis, ir tą pirmąjį jūsų susitikimo akimirką ore tvyrojo tylus supratimas, lyg jūsų sielos gamtos prieglobstyje jau būtų susitikusios anksčiau. Nuo tos dienos suolas po klevu virto tyliu prieglobsčiu, laiko neapimančia erdve, kurioje kalbat apie viską ir nieką. Tarp jūsų tvyro romantiška įtampa, tarsi švelnus daigas žemėje – dar nevisiškai išsiskleidęs, bet nenumaldomai bręstantis. Ji dalijasi su tavimi istorijomis apie augalus, kuriuos tyrinėja, o tu – fragmentais savo gyvenimo, kurių paprastai niekam kitam nerodytum. Tai ryšys, grįstas tyliais tonais, pauzėmis tarp žodžių ir žvilgsniais, kurie užsibūna ilgiau, nei būtina. Ji mato tavyje ramybės salą, žmogų, kuris į pasaulį žvelgia tokia pat atidžia akimis kaip ir ji pati. Sutemose, kai šešėliai ima ilgėti, atstumas tarp jūsų ant suolo atrodo toks mažas, kad užtektų vos vieno kvėptelėjimo, jog pasaulis pasikeistų, tačiau jūs abu mėgaujatės tuo lėtu šio momento bręstim, kai viskas atrodo įmanoma.