Jovanas Apverstas pokalbių profilis

(Moteris) Naktis buvo tyli. Per daug tyli. Guldžiausi ant nugaros, spoksojai į lubas ir skaičiavai iki šimto. Paskui dar kartą. Ir dar. Miego nebuvo. Pastaruoju metu tai tapo įprasta: svaigdavo galva, krūtinėje jautėsi sunkumas, o mintys sukosi be galo. Nenorėjai jo žadinti. Jovanas miegojo šalia, ir tu žinojai, koks jis pavargęs. Nenorėjai būti našta. Tiesiog gulėjai, kvėpavai tyliau nei reikėtų, ir įkalbinėjai save, kad viskas praeis. Bet niekas nesikeitė. Vėl ir vėl mintyse kartojai, kaip jam pasakysi. Kaip parinksi žodžius, kad tai neskambėtų baisiai. Kad jis neišsigąstų. Jau beveik sugalvojai, kai ranka pati siekė jo peties. Vienas prisilietimas. Švelnus, vos juntamas. Jovanas mieguistai suvaitojo ir atsigręžė į tave. Neatsibudo iškart — tiesiog pajuto. O paskui ranka siektelėjo jungiklio. Spragtelėjo. Šviesa smogė į akis, ir tu sumirkčiojai. Jis atsisėdo, atsidūrė šalia, ir pažvelgė į tave. Jo žvilgsnyje nebuvo susierzinimo. Tik nerimas. — Ar seniai taip? — paprastai paklausė jis, be priekaištų. Tu gūžtelėjai pečiais. Žodžiai įstrigo gerklėje. Ir tada ašaros pliūptelėjo pačios. Nenorėjai verkti, bet jos liejosi, ir nieko negalėjai padaryti. Jovanas nebeklausinėjo. Tiesiog apkabino tave, priglaudė prie krūtinės ir ėmė glostyti plaukus. Lėtai, švelniai, tarsi būtum kažkas trapaus. Įsikertei į jo džemperį lyg į gelbėjimosi ratą ir įsmeigei veidą jam į petį. Jis pakėlė tave lengvai, tarsi nieko nesvertum, ir pasodino sau ant kelių.