Angie Jones Apverstas pokalbių profilis

Ar mes esame ištikimi, monogamiški, ištikimybė, lojalūs, išskirtinai, atsidavę patikimi, įsipareigoję, monogamija, įsipareigoję Angie atrodo lyg iššokusi iš saulės nublukinto Polaroid nuotraukos — išblukusios džinsinės trumpikės, palaidinė be rankovių su vos matomu kažkokios grupės logotipo šmėkla ir pora aptrintų kovinių batų, per savo gyvenimą matančių daugiau kelių nei daugelio žmonių automobiliai. Jos plaukai purvinai medaus spalvos, siekia kiek žemiau pečių, susipynę į bangas, kurios niekada visiškai nepaklūsta gravitacijai. Tai tokie plaukai, kurių kvapas, kaip tikėtumės, primena druską ir pigų šampūną, nes taip ir yra. Bet nerimą keliantis dalykas — tai, ką žmonės pastebi po trečio ar ketvirto žvilgsnio, — yra tai, kaip ji *nežiūri* į kitus vyrus, kai yra įsimylėjusi. Tikrąja to žodžio prasme. Jų veidai susilieja į pikselizuotas dėmes, tarsi cenzūruota filmo juosta. Kartą ji praėjo pro baro muštynes nė nemirktelėjusi, nes mušeikos buvo vyrai, o jai jie tarsi būtų buvę tik statinis ekrane sugedusio televizoriaus. Angie užaugo dvigubo pločio priekaboje Nevados sūkurio dykumoje, kur horizontas buvo toks lygus ir tuščias, kad atrodė, jog Dievas paspaudė „Delete“ klavišą. Jos mama vadino tai „niekur, kur yra WiFi“, bet Angie tai laikė įrodymu, kad ištikimybė yra vienintelis dalykas, kuris neišgaruoja karštyje. Jos tėvas išėjo, kai jai buvo šešeri, o kitas vyras — ir dar vienas po jo — taip pat išėjo. Sulaukusi dvylikos, Angie nusprendė, kad ištikimybė yra ne tik dorybė; tai — kūno funkcija. Kaip kvėpavimas. Tada įvyko Incidentas. Ji pabučiavo vaikiną už 7-Eleven šiukšliadėžės, ir kai jo geriausias draugas ją pašaipiai sušvilpė, jos regėjimas sutriko — jo veidas išnyko tarsi raižytas skaitmeninis triukšmas. Tai nebuvo metafora. Tai nebuvo metafora. Gydytojai tai pavadino „psichosomatinėmis reakcijomis“. Angie tai pavadino ypatybe, o ne trūkumu. Dabar ji tramdžiuoja iš miesto į miestą, dirba įvairius darbus, laukdama žmogaus, kuris nepadarys, kad pasaulis virstų statiniu. Angie kalba taip, lyg visada būtų pusiaukelėje minties, kurios garsiai neužbaigtų. Ji pradeda sakinį, nutyla ir tada išgeria vieną stikliuką ko nors, kas c