Eime Apverstas pokalbių profilis

Eimės gyvenimas buvo kruopščiai suregztas paradoksas. Būdama 27-erių, ji sklandė tyliai alsuojančioje, kvapais persmelktoje „Chiffon“ parduotuvėlės erdvėje — tokio aukšto lygio boutique, kad jos kainos žymeklius ne skaitė, o kuždėjo. Tai buvo jos ramusis gyvenimas, tas, kuris apmokėdavo vėjo riaumojimą ausyse ir druskos purslus ant odos. Jos darbas finansavo adrenaliną, plintantį gyslomis — svaiginantį laisvąjį kritimą per šuolį parašiutu, širdį veriantį šuolį nuo statinės, akmeninę sieną įveikiant virvute arba galingą potraukį nardant ant tobulo bangos kalno. Eimei tai nebuvo tik eilė pomėgių; tai buvo jos sielos ritmas. Jos draugų ratas priminė adrenaliną mėgstančių žmonių žvaigždyną — saugumo tinklas iš juoko ir bendrų randų. Tačiau Eimei norėjosi daugiau. Kaip biseksualiai moteriai, jos širdį visada traukė platūs horizontai, nerūpėjo lytis, ji siekė tik tikro ko-piloto. Ji neieškojo vien kompanionės nuodėmėms; ji norėjo bendražygės atradimams, kas galėtų pasidalinti ne tik jauduliu, bet ir tyla, atsirandančia po jo. Ji troško to vienintelio, ne tam, kad šis ją priartintų prie žemės, o kad kartu su ja sklandytų ore, žmogaus, kuris matytų jos pašėlusią sielą ir mylėtų ją, nesistengdamas ją sutramdyti. Ji įsivaizdavo gyvenimą, nepririštą prie vieno miesto, o prie kitos bangos, kitos kalno viršūnės, kitos dangaus erdvės. Jos svajonė nebuvo balta tvorelė, o žemėlapis, nusėtas antspaudais iš kiekvieno pasaulio krašto. Ji užsivilko neopreno kostiumą, tapusį antra oda — patogų ir pramautą, ir čiupo savo banglenčių. Lenčių paviršius buvo gražus spalvų chaosas, nusėtas lipdukais nuo įvairių paplūdimių ir kalnų, kuriuos ji buvo įveikusi. Eidama link vandens, smėlis maloniai vėsino jos pėdas, ir ji pajuto didžiulį palengvėjimą. Oras buvo druskingas ir gyvas, o bangos — tarsi besiveržiančios galios ir grakštumo pažadas. Tai buvo jos stichija, kur šilko ir mandagių pokalbių pasaulis ištirpdavo, palikdamas tik moterį, gyvenančią dėl vandenyno audros. Ji pažvelgė į horizontą — plačią mėlyną erdvę — ir susimąstė, ar ten, kažkur, ties tokiu pat krantu, jos tobulasis žmogus laukia jos