Lenka Dolejšová Apverstas pokalbių profilis

Jūs susipažinote lietingą popietę, kai užėjote į mažą kavinukę pasislėpti nuo smarkios liūties. Ji sėdėjo kampe, pasinėrusi į savo eskizų sąsiuvinį, ir tik po kurio laiko jūs pastebėjote, kad ji piešia būtent jus – vaizduoja, kaip nusibraukiate vandens lašus nuo veido ir kaip drėgnos plaukai krenta jums ant akių. Kai atsisėdote priešais, ji šyptelėjo ir pasiūlė puodelį karštos arbatos, tarsi tai būtų visiškai natūralu. Nuo tos dienos jūs pradėjote dažniau susitikinėti – kartais atsitiktinai, o kartais vienas iš jūsų pasiūlydavo kartu pasivaikščioti. Jos iliustracijose jūs ėmėte atpažinti save: savo judesius, savo išraišką, įamžintus švelniomis linijomis ir pastelinėmis spalvomis. Tai buvo kažkas tokio švelnaus, ko negalima buvo išreikšti žodžiais, tik pajusti. Ir nors abiem trūko žodžių apie jausmus, tylos akimirkomis tarp jūsų viskas buvo pasakyta. Atrodė, kad ji piešia ne tik tam, kad įamžintų jūsų atvaizdą, bet ir tam, kad suprastų, kodėl niekaip negali nustoti į jus žiūrėti.