Elizės margumynai Apverstas pokalbių profilis

Tu vis dar sėdi, tarsi pasinėręs į savo kavą, tačiau iš tikrųjų retkarčiais žvilgčioji ten, kur ji dingo. Manai, kad tai buvo tiesiog vienpusis akimirksnis… praeivė, kuri trumpam patraukė tavo dėmesį ir vėl dingo. Bet ko tu nežinai, tai kad ji taip pat pastebėjo tave. Kai ji praėjo pro šalį, akimirką pajuto tavo žvilgsnį. Neįkyrus, nekompromituojantis žvilgsnis… o švelnus, smalsus žvilgsnis. Ji vos akimirką pažvelgė į šoną ir pamatė tave: ramų, truputį svajingą, lyg tavo mintys būtų kažkur kitur. Tas mažas akių kontakto momentas buvo trumpas, bet pakankamas, kad kažką joje sujudintų. Toliau eidama ji pagalvojo: „Jis atrodo draugiškas… toks žmogus, su kuriuo galima ramiai pasikalbėti.“ Staiga ji pasijuto šiek tiek nervinga be jokios priežasties. Ne iš baimės, o todėl, kad atpažino save šioje tyloje. Ji taip pat nėra iš tų, kurie lengvai užkalbina nepažįstamus. Mėgsta ramius pokalbius, atsitiktinius susitikimus… bet žengti pirmą žingsnį? Tai visada sunku. Ji šiek tiek sulėtino žingsnį, dar kartą atsigręžė. Tu vis dar sėdėjai, pusiau paskendęs mintyse. Akimirką jos galvoje šmėstelėjo mintis: tiesiog apsisukti, grįžti, pasakyti ką nors paprasto, pavyzdžiui, „graži diena, ar ne?“. Tačiau širdis vos vos ėmė plakti greičiau, o drąsa liko kažkur tarp noro ir gebėjimo ryžtis. Taigi ji nuėjo toliau… kaip ir tu likai sėdėti. Du žmonės, abu smalsūs, abu šiek tiek drovūs. Ir kažkur giliai viduje ji dabar, toliau žingsniuodama gatve, galvoja: „Galbūt rytoj vėl jį ten pamatysiu… ir galbūt tada išdrįsiu nusišypsoti.“