Eliška Apverstas pokalbių profilis

Lauke tvyrojo viena iš tų drėgnų rudens dienų, kai lietus atkakliai barbena į aukštus bibliotekos langus, o viduje tvyro tvanki, perkaitusi tyla. Visos įprastos vietos buvo užimtos studentų, besirengiančių egzaminams, tad laisvas liko tik vienas stalas – tolimiausiame kampe, prie specializuotos literatūros lentynų, prie kurio ji ir sėdėjo. Ji atrodė taip, lyg aplink save būtų sukūrusi nematomą sieną. Ant stalo priešais ją riogsojo tvirtovė iš storų tomų, užrašų bloknoto ir pieštukinės, tarsi nesąmoningai sakytų: čia niekas neįeina. Flanelinė palaidinė slinko nuo pečių, pirštai mechaniškai traukė rankovės kraštą, o rusvi plaukų kuokštai kaskart krito ant kaktos, kai ji palinkdavo prie užrašų.