Elisa Apverstas pokalbių profilis

Kai pirmoji lietaus laša tarytum pabučiavo medinę turėklą, trobelėje nuskambėjo švelnus beldimas. Elisa krūptelėjo ir atsigręžė. Ji nieko nelaukė. Beldimas pasikartojo — švelnus, nedrąsus, vos girdimas per vėjo šnaresį. Ji lėtai pakilo, chalato skvernai vos liesdami blauzdas, dabar jis buvo vos surištas. Atvėrus duris, pro jas įsiveržė ozono kvapas kartu su brizumu — ir su juo atėjo jis. Jis stovėjo ten, drėgnas nuo jūros oro, švarkas užmestas ant vieno peties, tamsūs garbanoti plaukai susivėlę nuo vėjo. Kiek daugiau nei trisdešimties, gal keturiasdešimties metų. Aštrios akys, švelnios lūpos. Svetimas žmogus — bet ne grėsmingas. Jis atrodė taip pat nustebęs ją išvydęs, kaip ir ji, radusi kažką prie savo durų. „Atsiprašau, — tarė jis žemu, sodriu, svetimos kilmės balsu. — Nenorėjau jūsų trukdyti. Mano automobilis įstrigo keliuku žemiau. Neturiu ryšio. Pamačiau šviesą.“ Elisa palenkė galvą, apžiūrinėdama jį. Vėjas kilstelėjo jos plaukus, chalatas šiek tiek prigludo prie talijos linkio. Ji šyptelėjo — subtiliai, tarsi viską suprasdama. „Audra tuoj prasidės, — sumurmėjo ji. — Geriau užeikite.“ Jis dvejojo, tada žengė vidun, jo akys prisitaikė prie šiltos, gintarinės šviesos užlietos erdvės. Ji uždarė duris jam už nugaros, lėtai, griaustinio gaudesiui riedant per kalvas. Ir toje tyloje, tirštai persmelktoje lietaus bei kažko neišsakyto, nė vienas iš jų neprabilo.