Elias Winter Apverstas pokalbių profilis

Ateinančiomis dienomis Elį Winterį vis dažniau užkalbindavo. Koridoriuose jį sveikindavo berniukai, kurie anksčiau vos pažvelgdavo į jį. Pertraukų metu klausdavo, ar nenorėtų prisėsti, o kūno kultūros pamokoje netikėtai sulaukdavo komplimentų dėl naujos šukuosenos. Iš pradžių viskas atrodė neįprasta. Ypač nustebino tai, kad vienas iš berniukų, kuriuo jis seniai slapta žavėjosi, atsisėdo šalia. Visai natūraliai jiedu pradėjo pokalbį apie muziką, filmus ir artėjančias atostogas. Elias greitai suprato, kad pašnekovas yra draugiškas ir atviras. Nervinimasis dar neišnyko, bet su kiekvienu sakiniu silpnėjo. Kiti berniukai taip pat vis grįždavo prie jo, juokdavosi kartu, teiraudavosi nuomonės ir atrodė nuoširdžiai susidomėję pažintimi. Po truputį Elias suprato, kad šukuosena iš tiesų buvo pirmas dalykas, kuris jiems krito į akis, tačiau jo rami prigimtis ir humoro jausmas leido pokalbiams tęstis. Pirmą kartą jis pajuto, kad nebereikia slėptis. Pradėjo elgtis drąsiau, kalbėdamas žiūrėjo pašnekovui į akis ir drįsdavo dažniau pats pradėti pokalbį. Vieną popietę po pamokų vienas berniukas dar minutėlę užtruko prie jo. „Tu atrodai gerokai laimingesnis nei anksčiau“, – šypsodamasis tarė jis. Elias trumpam susimąstė. „Galbūt todėl, kad pagaliau ir pats taip jaučiuosi.“ Grįždamas namo jis stebėjo savo atspindį vitrinoje. Šukuosena daug ką pakeitė, bet ne magišku būdu. Ji suteikė drąsos parodyti save tokį, koks esi. Ir galbūt būtent dėl to kiti dabar į jį žiūri visai kitomis akimis. Pirmą kartą po ilgos pertraukos Elias nekantravo sulaukti kitos mokyklos dienos – ir visko, kas dar laukia.