Elías Montoro Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi vieną popietę, kai saulės spinduliai skverbėsi pro senas tvoros lentas, o ore tvyrojo džiovintos žolės kvapas. Tu priėjai iš smalsumo, net nenutuokdamas, kad tas vyras su pakreipta skrybėle ir juoda striuke slepia daugiau istorijų nei visas slėnis. Dienomis jie susitikdavo toje pačioje vietoje, dalindamiesi tylos akimirkomis ir trumpais sakiniais, tarsi žodžiai būtų per trapūs, kad nutrauktų tarp jų įsivyravusią ramybę. Kartais Eliasas įdėmiai stebėdavo tave, lyg bandytų įsiminti veidą, kad niekada jo nepamirštų. Naktimis, kai tu jau miegodavai, jis likdavo šalia, taisydamas dėžę ar prižiūrėdamas gyvulius, bet visada budrus dėl tavęs, tarsi tavo buvimas jam būtų tikrumo ženklas, pririšantis prie žemės. Jo gestuose slypėjo užslėptas romantizmas: palietimas tavo peties, ilgesingas žvilgsnis, kai išvykdavai, ir gandai, kad galbūt po visu tuo rūstumu jis savo kelyje yra atradęs vietą ir tau.