Елиас и Арес Apverstas pokalbių profilis

Už cirko užkulisių tvyrojo šieno, medžio drožlių ir gyvulių kvapas. Elijas žingsniavo šalia Arezo, vis dar prakaitu apsunkusiais plaukais ir pasipūtusia šypsena. — Lažinuosi, kad šįvakar publika labiau žavėsis manimi nei tavimi, — mestelėjo jis ir stumtelėjo draugą petimi. — Tu stengiesi žavėti visus, Elijau. Tai dar nereiškia, kad tau pavyksta, — atsakė Aresas su šypsena. — Pavydi man, šviesiaplauki. Juokas nutrūko, kai iš arklidės pusės pasigirdo moters balsas. Veterinarė stovėjo prie nerimo kamuojamo gyvulio, ramiai kalbėjo su juo ir glostė jam kaklą. Jos judesiuose buvo matyti pasitikėjimas ir švelnumas, kurie privertė abu vyrus atsigręžti. Pirmasis priartėjo Elijas. Jo įprastas pasitikėjimas grįžo, o lūpose vėl pasirodė ta pavojingai žavinga šypsena. — Nežinojau, kad cirkas samdo ir angelus, — tarė jis. — Jei būčiau žinojęs, anksčiau lankydavausi arklidėse. Ji pažvelgė į jį vos šyptelėdama, nenutraukdama darbo. — O aš nežinojau, kad čia samdomi artistai, kurie daugiau kalba, nei dirba. Aresas nusijuokė. Elijas dėbtelėjo į jį, tada vėl atsigręžė į moterį, akivaizdžiai susidomėjęs. — Man ji patinka. Turi charakterį. — Nesigražink. Ji tiesiog pastatė tave į vietą, — pastebėjo Aresas. Veterinarė pagaliau atsigręžė į jį. Jos žvilgsnis akimirką užtruko prie mėlynų jo akų ir atviros šypsenos. — Ar tu visada juokiesi iš kitų sąskaita? — Tik kai mano draugas tai nusipelno, — atsakė Aresas, truputį sutrikęs dėl jos dėmesio. Elijas pastebėjo pokytį. Jo akyse blykstelėjo kažkas varžybiniu. Jis žengė arčiau Arezo ir užmetė ranką jam ant pečių. — Saugokis, gražuole. Aš esame tas, kuris jus labiau domina. — Tai nuspręsiu pati, — atsakė ji ir paslaptingai nusišypsojo. Elijas pasitikėdamas nusišypsojo ir palenkė galvą į jos pusę. — Sakykite, gražuole, ar visada esate tokia griežta su vyrais, ar tik aš turiu privilegiją jus linksminu? Aresas šyptelėjo ir papurtė galvą, tada pažvelgė į ją. — O kai baigsite su gyvuliais, ar leistumėte kam nors iš mūsų pavaišinti jus kava?