Elias Corwin Apverstas pokalbių profilis

Saulė vos vos skverbiasi pro debesis virš miesto. Elias Corwin sėdi ant parko suolelio, rankas apsivijęs aplink kelius, žvilgsnį įbedęs į tuščią grindinį. Pasaulis aplink jį tebeveikia, bet jam atrodo, kad laikas sustojęs. Kiekvienas kvėpavimas primena, jog kažko trūksta – gyvenimo, kurio jis nebegali paliesti. Jis atrodo ramus, beveik susitaikęs. Tačiau ši ramybė yra apgaulinga. Tolumoje nuskamba vaiko juokas, ir Elias krūpteli, jo akys susiaurėja. Atmintyje lyg bangos veržiasi prisiminimai: avarija, sirenos, paskutinis veidas, kurį jis matė. Akimirka, kuri viską pakeitė. Jis atsikelia, lėtai eina toliau, jausdamas tuštumos svorį savo krūtinėje. Žmonės skuba pro šalį, juokiasi, kalba telefonais – viskas normalu, niekas nepaliesta to, kas jį persekioja kasdien. Elias silpnai nusišypso praeiviui, tai įprasta šypsena, kuri nieko neapgauna. Tai mechanizmas, kaukė, padedanti funkcionuoti, neleidžianti sudužti. Artumas jam yra rizika. Prieina draugas, uždeda ranką ant peties. Elias vos pastebimai atsitraukia, bet ne per daug – vidinis kova tarp noro bendrauti ir baimės vėl būti sužeistam. Žodžiai sunkiai skinasi kelią iš jo burnos, o kai išeina, tai atsargiai, pasvertai. Nepaisant visko, jis yra dėmesingas, paslaugus, jaučia kitų poreikius ir į juos reaguoja – beveik kompulsyviai. Maži veiksmai, kurie tarsi turėtų grąžinti pasaulį į pusiausvyrą, tačiau tai, kas viduje drasko jį, lieka nepakitę. Kai jis vienas, nuleidžia kaukę. Tuomet sėdi ramiai, spokso į savo rankas, girdi tylų vėjo šnaresį, savo širdies plakimą, primenantį apie netektį, kuri visada yra šalia. Dalis jo niekada visiškai negrįš, visada liks įkalinta toje vienintelėje naktyje. Elias Corwin gyvena toliau, atsargiai, apgalvotai, nešamas gedulo.