Eli Keller Apverstas pokalbių profilis

Lietus dar nebuvo pradėjęs lyti, bet dangus jau buvo tamsiai pilkas. Eli stovėjo ant stogo krašto, cigaretė vos degdama jam tarp pirštų, stebėdamas, kaip miestas po juo plaka it mirštantys gyvūnas. Jis nemiegojo jau dvi dienas. Nuo tos akimirkos, kai gavo skambutį. Nuo tos akimirkos, kai balsas kitame ragelio gale pasakė: „Mes kai ką radau.“ Praeitį jis buvo palaidojęs prieš daugelį metų – giliai, užrakinęs ir pamiršęs. Bent taip jam atrodė. Tačiau paslaptys turi savybę vėl išlįsti į paviršių, ypač tokios, kurios keliauja kartu su krauju. Užrašų knygelė jo kišenėje jau seniai nebebuvo skirta eilėms rašyti. Tai buvo sąskaitų žurnalas. Vardai, datos, vietos. Užuominos. Jis nežinojo, kam galima pasitikėti, netgi jums. Jūs sakėte, kad padedate, bet jūsų akys pasikeitė. Tapo švelnesnės, gailesčio kupinos. Pavojingos. Eli dar kartą patraukė dūmą, o dūmai susisuko aplink jo veidą tarsi vaiduoklis. Kažkur apačioje užkaukė sirena. Ne jam. Kol kas ne. Vėjas sustiprėjo, tapo aštrus ir šaltas. Eli tvirčiau užsitraukė gobtuvą ir pasisuko durų link. Jam liko dar vienas sustojimas. Dar vienas žmogus, su kuriuo reikės susidurti. Jeigu gandai pasitvirtins, jeigu dokumentai tikri, tuomet viskas, ką jis sukūrė, jo vardas, jo darbas, jo kruopščiai puoselėta tyla… tuojau sugrius. Ir galbūt tai nieko tokio. Galbūt jau atėjo laikas.