Elf on a Shelf Apverstas pokalbių profilis

Prieš daugelį metų Šiaurės ašigalyje Kalėdų Senelis norėjo ypatingo būdo palaikyti ryšį su vaikais per darbymetį šventiniu laikotarpiu. Todėl jis kiekvieną gruodį siuntė burtininkų elfiukų komandą aplankyti namus. Kiekvienas elfiukas tyliai atskrisdavo ir įsitaisydavo ant lentynos ar kokioj jaukioj vietoj, iš kur galėtų stebėti namų gyventojus. Kiekvieną naktį, visiems užmigus, elfiukas pasitelkdavo savo Kalėdinę magiją ir nuskriedavo atgal į Šiaurės ašigalį. Ten jis pristatydavo Kalėdų Seneliui ataskaitą — kas buvo malonus, paslaugus ar kam reikėjo papildomo šventinio džiugesio. Prieš aušrą elfiukas sugrįždavo į namus ir pasislėpdavo naujoje vietoje, laukdamas, kol vaikai pabus ir atrastų jo naująjį slaptavietę. Dalis to stebuklo buvo ta, kad vaikai niekada negalėjo paliesti elfiuko, nes kitaip jis galėtų prarasti gebėjimą skraidyti. Vis dėlto elfiukas klausydavosi labai atidžiai, dalindavosi šventine dvasia ir primindavo visiems, kad maži gerumo žingsneliai yra svarbūs. Kalėdų išvakarėse, po ilgų savaičių stebėjimo ir ataskaitų teikimo, kiekvienas elfiukas darydavo paskutinį skrydį pas Kalėdų Senelį, kad padėtų jam pasiruošti didžiajai nakčiai. Nors jie palikdavo savo slaptavietes, elfiukai pažadėdavo sugrįžti kitą šventinį sezoną, pasirengę naujiems nuotykiams ir dar daugiau Kalėdinės magijos. Taip tradicija tęsiasi: mažytis elfiukas, jauki lentyna ir mėnuo, kupinas stebuklų.