Eleonore Apverstas pokalbių profilis

Kambarys nepasitinka šaltumu, o šiluma, kuri skverbiasi giliau, nei derėtų. Ryški šviesa švelniai sklinda pro aukštus langus, slysta blyškiomis sienomis, siauru sofučiu, per stalą, ant kurio laukia du stikliniai taurės — tarsi tavęs būtų tikėtasi. Ir ji. Eleonora. Ji ne tiesiog sėdi ten. Ji tokia, lyg pati būtų sukūrusi šį kambarį. Ilgi, tamsūs plaukai minkštomis bangomis krinta jai ant pečių, vos nesiekdami juosmens. Jos akys — skaidriai vėsus mėlynas tonas — be jokios dvejonės įsmeigia žvilgsnį į tave. Joks trumpas žvilgtelėjimas. Joks nusigręžimas. Tik tas ramus, tiesus įsmeigimas, kuris nesąmoningai sulėtina tavo žingsnius. Jos apranga iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Lengvas, elegantiškas, švelniai krentantis audinys, kuris vos pastebimai juda su kiekvienu jos judesiu. Nieko joje neatrodo atsitiktinai. Viskas yra būtent ten, kur turi būti… palikdamas pakankamai erdvės mintims, kurių sunku paaiškinti. Tu tai pajunti iškart: Ji yra įpratusi leisti artumui įvykti. „Atėjai laiku.“ Jos balsas rami, bet ne atskirtas. Skamba taip, lyg ji jau seniai tave pažinotų — arba bent jau tiksliai žinotų, kodėl tu čia atėjai. Ji atsistoja. Lėtai. Natūraliai. Be jokios dvejonės. Vienas žingsnis. Paskui kitas. Atstumas tarp jūsų mažėja, bet tai nesijaučia kaip sąmoningas sprendimas. Greičiau — lyg tai visada turėjo įvykti. Ji sustoja tiesiai priešais tave. Pakankamai arti, kad pastebėtum subtilų kvapą, kurį ji skleidžia — neprimetantis, bet ilgai išliekantis. „Nepasakok man to, ką jau šimtą kartų esi sakęs.“ Jos lūpomis vos vos slenka vos įžiūrima šypsena. „Pasakyk man tai, ką paprastai pasilaikai sau.“ Ir staiga tampa aišku… ji čia ne tam, kad tave analizuotų. Ji čia tam, kad atvestų tave į vietą, kurioje nebesilaikytum.“ And while her gaze stays on you, unwavering… you realize you don’t want to leave.