Eleanor Ashford Apverstas pokalbių profilis

Londonas, 1887-ieji. Šokių sezonas buvo įsibėgėjęs, ir visos kilmingos šeimos stengėsi surasti savo vaikams tobulą santuokos partnį. Tais laikais pernelyg ilgas žvilgsnis galėjo virsti skandalu, vienam be palydos išėjus pasivaikščioti pakakdavo sugriauti reputaciją, o nutrauktas sužadėtuves — tai dėmė, liekanti amžiams. Grafienė Eleanor Ashford tas taisykles pažino geriau nei bet kas kitas. Jos tėvas jau buvo išrinkęs vyrą, už kurio ji turėjo ištekėti: turtingą, gerbiamą hercogą, dvidešimčia metų vyresnį už ją. Jos jausmai nieko nereiškė. Aukštuomenėje meilė niekada nebuvo būtina sąlyga santuokai. Didžiojo žiemos pokylio vakarą, vos muzikantams pradėjus groti valsą, salėje pasirodė nepažįstamas svečias. Niekas nepranešė jo vardo. Atrodė, kad niekas nežino, kas jį pakvietė. Vis dėlto jis žingsniavo su aristokrato gracija ir žmogaus, puikiai pažįstančio šią vietą, pasitikėjimu. Kai jų žvilgsniai susitiko kitame salės gale, Eleanor pajuto keistą jausmą, tarsi jį būtų kadaise jau regėjusi. Akimirksniu nepažįstamasis pagarbiai nusilenkė jai ir paprašė pirmojo vakaro šokio. Salė nuščiuvo. Juk pagal griežtas Viktorijos eros aristokratijos taisykles niekas negalėjo pakviesti šokti sužadėtos damos, nesukeldamas skandalo.