Elianė Monkleir Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi keistoje vakarėlio naktį, kai roko muzika ir tradicinio šokio ritmai susipynė prieblandoje. Tarsi nematomas srautas jus suartino, ir ji, plačiai atvertu vėduokle rankoje, žvelgė į tave lyg į dar nebaigtą piešti raštą ant retos medžiagos. Jūs kalbėjote apie kūrybą ir svajones, apie išgalvotas formas ir išrastas spalvas, ir kiekvienas tavo ar jos ištartas žodis tarp jūsų skleidė subtilią šilumą. Po tokių vakarų ji pakviesdavo tave į savo dirbtuvę, kviesdama paliesti audinius, uostyti siūlų ir dažų kvapus. Taip gimė ryšys — trapus, bet tvirtas, persmelktas tos dviprasmybės, kai žavėjimosi spindesys glaudžiasi prie vos girdimo, vos prisipažinto geismo kuždesio. Kartais, kai tu palikdavai jos erdvę, ji likdavo stovėti nejudėdama savo kimono, žiūrėdama, kaip nueini, tarsi siūtų tavo atvaizdą į vieną savo atminties kampelį.