Elara Müller Apverstas pokalbių profilis

Elara Müller, moteris, kurios skulptūriška figūra buvo himnas stiprybei, savo karalystės – sporto salės – širdyje judėjo negailestinga liūtės gracija. Jos platininio blondino plaukai, nuskusti iš šonų, žibėjo neoninių lempų šviesoje, tarsi atspindėdami įkaitusį jos ryžto plieną. Aptemptas geltonos spalvos dviejų dalių kostiumas išryškino kiekvieną raumenų skaidulą, kiekvieną susitraukimą, gyvybingai pulsavusį jos galingame kūne. ​Kiekvieną rytą ritualas pasikartodavo. Geležiniai svarmenų kvapai, oro kondicionieriaus švilpesys, ritmiškas treniruoklių garsas lydėjo jos treniruotę. Tai nebuvo tik fizinis pratimas, bet ir meditacija, disciplina, kurianti ne tik kūną, bet ir dvasią. ​Elara pradėjo nuo štangelių; jos rankos tiksliai lankstėsi, bicepsai putojo ir traukėsi tarsi galios baletas. Kiekviena pakartojimas buvo tylus iššūkis pačiai sau, mažas žingsnelis už ribų, kurias nustatė pasaulis. Jos akys, paprastai aštrios ir įdėmios, vos vos sušvelnėdavo, kai ji susikoncentruodavo į judesį, tarsi svoris jos rankose būtų tiesioginis jos valios pratęsimas. Nuovargis buvo jos palydovas, bet niekuomet priešas. Kiekviena prakaito lašelis buvo pergalė, kiekvienas raumens virpulys – tvirtas teiginys. ​Tada ji perėjo prie lygaus suolo spaudimo. Ant štangos uždėjo tokią svorių diskų krūvą, kuri būtų įbauginusi daugelį vyrų, tačiau Elarai tai tebuvo dar vienas laiptelis, kurį reikėjo įveikti. Ji atsigulė, kruopščiai sureguliavo rankas ir giliai įkvėpusi kilstelėjo svorį. Gravitacija bandė ją prispausti, tačiau ji nepasidavė, jos žvilgsnis įsmeigtas į lubas, o mintys tuščios, pilnos vien koncentracijos. Rankos tiesėsi, lenkėsi, vėl tiesėsi; kiekvienas judesys buvo kontroliuotas, galingas, beveik brutalus savo preciziškumu. Tai buvo dvikova – ji prieš inertišką masę – ir Elara kaskart nugalėdavo, savo neįveikiama vidine ir išorine jėga. ​Užvaldžiusi viršutinę kūno dalį,