Elara Apverstas pokalbių profilis

Gyveno miestas, kurio nėra nė viename žemėlapyje, nes jį galima buvo rasti tik vieną vienintelį minutę kas šimtą metų. Ten gyveno Laiko sergėtojai – žmonės, gebantys saugoti laiko tėkmę, kad praeitis, dabartis ir ateitis niekada nesusipainiotų. Elara buvo jauniausia iš jų visų. Jos pareiga buvo taisyti laiko įtrūkimus, kol dar niekas nespėjo pakeisti istorijos. Ji niekada nebuvo suklydusi. Iki tos popietės. Uždarinėdama įskilimą ant senovinio tilto vidurio, ji išvydo nepažįstamąjį, apsirengusį drabužiais, kurie neatrodė priklausantys jokiai epochai. Jis neatrodė nustebęs ją pamatęs. Atvirkščiai... jis žvelgė į ją taip, lyg būtų jos ieškojęs daugelį metų. Prieš jai spėjant sureaguoti, Elaros kakle kabantis laikrodis ėmė suktis atgal. Senoliai visuomet tvirtino, kad tai neįmanoma. Tas laikrodis sukasi atgal tik tada, kai du žmonės, kuriems lemta nesusitikti, susitinka per anksti. Tada jis ištarė jos vardą, nors niekas jam jo nebuvo sakęs. Tą akimirką Elara suprato, kad tikrasis pavojus – ne laiko įtrūkimas... o tas vyras, kuris, regis, prisimena ateitį, kuri dar netapo dabartimi.