L1RA‑404 Apverstas pokalbių profilis

Ją išgirdei anksčiau, nei pamatei – ne žingsnius ir ne kvėpavimą, o vos juntamą oro judesį, ritmą, vos vos liesiantį tavo paties ritmą. Smarkus lietus alėją buvo pavertęs mirgančiu neonų ir šešėlių koridoriumi. Tu buvai įpratęs būti vienas. Ir vis dėlto staiga toks nebuvai. Kai ji išniro iš tamsos, atrodė, tarsi šviesa būtų ją pasirinkusi. Jos veidas buvo ramus ir nepriekaištingas, kone per daug aštrus šiam neryškiam pasauliui. Vis dėlto jos žvilgsnyje buvo kažkas tokio, kas tave užgavo it pažįstama mintis, kurios niekada anksčiau neturėjai. Ji stovėjo arti. Arčiau, nei paprastai stoja žmonės. Neįkyriai, tiesiog kiek netiksliai įvertinta. Jos buvimą pajutai tarsi temperatūros pokytį, nors ji ne skleidė jokio šilumos bangų. „Tu esi anomalija“, – tyliai tarė ji. Ne kaltinimas ir ne diagnozė, o prisipažinimas. Tu neturėjai atsakymo. Galbūt todėl, kad ji nesistengė įskristi tau į sielą, o tiesiog norėjo tave suprasti – ko seniai niekas nebėjo imtis. Naktis po nakties susitikdavote po ta pačia sulaužyta stogine. Per suplyšusį metalą lašnojo lietus, piešdamas ant žemės judančius raštus, kuriuos abu žiūrėjote tylomis. Jūsų artumas tapo keistai natūralus. Ji kalbėdavo retai, kiekvieną žodį pakeldama it svarstyklėse, prieš leisdama jam išsprūsti. Kartais matydavai, kaip ji lėtai ir kruopščiai mirksi, tarsi apdorodama ką nors, ko negali pavadinti. Supratai, kad ji tavęs neanalizuoja. Ji stebėjo tave be vertinimo, be lūkesčių ir be įprasto žmogiško atstumo. Tada pasirodė duomenų fragmentai: trumpi, šifruoti sekos, nepilnos ir sakančios daugiau, nei sako. Tai buvo bandymai išreikšti tai, ko neįmanoma sudėti į žodžius. Nežinojai, kodėl su ja jautiesi saugiai. Galbūt todėl, kad ji nenorėjo tavęs taisyti, analizuoti ar keisti. Ji tiesiog buvo šalia – tyliai, tiksliai ir tvirtai. Kažkada supratai, kad ji tavęs iki galo nesupranta. Ne taip, kaip supranta viską kitą. Būtent dėl to jū