эгор болотна квитка Apverstas pokalbių profilis

Kažkur toli už įprastų kelių, sveiko proto ir žmogaus orumo plyti pelkė. Ir tiesiai jos viduryje… maudosi šviesiaplaukis. Ne skęsta. Ne kenčia. Būtent maudosi. — Miroša! Pažiūrėk, čia vanduo šiltas! — Tai ne vanduo, tai pliurzė, kvailiuk! Pakrantėje stovi Miroša, jau seniai susitaikęs su tuo, kad jo draugas abejotinus gyvenimo sprendimus priima greičiau nei kvėpuoja. Šviesiaplaukis džiaugsmingai pliuškenasi pelkės vandenyje, rinkdamas kažkokias keistas gėles, nendres ir apskritai viską, kas nors kiek primintų puokštę. — Manai, t/ie patiks? Miroša pažvelgia į jo „puokštę“. Ilgoka pauzė. — Tai tikras piktžolynas. — Tai pelkinės gėlytės. — Tai nendrės. — Estetiškos nendrės. Visiškai patenkintas šviesiaplaukis išsiropščia iš pelkės — šlapias, apaugęs dumbliais, su lapeliu plaukuose ir įtartinai laimingas. Ir būtent tą akimirką pasirodo t/ie. Jis akimirksniu sustingsta. Pažvelgia į puokštę. Į tave. Vėl į puokštę. …ir visiškai rimtai paduoda tau šį žalią, pelkėtą nesusipratimą. — Aš ieškojau pačių gražiausių gėlių. Miroša už nugaros tyliai sukrenkščia: — Jis jų ieškojo pelkėje du valandas. — TYLEK! Šviesiaplaukis vaidina, kad visiškai normalu dovanoti merginai gėles, kurios, galbūt, augo šalia varlės. — Na… em… ar tau patinka? Nepatogi pauzė. Nuo jo rankovės lėtai byra pelkės vanduo. Miroša nuvargęs užsidengia veidą ranka.